Valdžios rinkimai yra vienas svarbiausių demokratinės valstybės gyvenimo įvykių, kartu tai egzaminas žiniasklaidai, kaip demokratijos sergėtojai. Ar pavyko žiniasklaidai išlaikyti šio rudens egzaminą? Visuomenės informavimo etikos komisija pristato 2016 m. Seimo rinkimų kampanijos laikotarpio žiniasklaidos vertinimo apžvalgą.

Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau – Etikos komisija) rinkimų kampanijos metu vykdė proaktyvią veiklą. 2016-08-04 buvo pasirašytas susitarimas su Vyriausiąja rinkimų komisija (toliau VRK) dėl bendradarbiavimo politinės reklamos vertinimo srityje. Iškilus ginčui dėl visuomenės informavimo priemonėse paskleistos informacijos pripažinimo politine reklama, VRK galėjo kreiptis į Etikos komisiją ir gauti jos nuomonę. Pasinaudojusi šia galimybe, VRK kreipėsi į Etikos komisiją, prašydama pareikšti nuomonę dėl 32-uose skunduose nurodytų publikacijų ir situacijų atitikimo visuomenės informavimo etikos principams.

Prieš prasidedant oficialiam rinkimų laikotarpiui, Etikos komisija 2016-09-05 paskelbė viešą pareiškimą „Dėl žurnalistų dalyvavimo rinkimų kampanijoje“, primindama Visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatą, jog žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje. Žurnalisto pareiga – kontroliuoti valdžią, o eidamas į politiką jis siekia valdžios, todėl negali likti nepriklausomas bei nešališkas.

VRK paskelbus oficialų kandidatų į Seimą sąrašą, Etikos komisija inicijavo vertinimą atvejų, kuomet asmenų dalyvavimas rinkimų kampanijoje ir profesinėje veikloje kėlė rimtų abejonių dėl suderinamumo visuomenės informavimo etikos požiūriu.

Šioje apžvalgoje Etikos komisijos pastebėjimai pateikiami trimis aspektais: atskirai aptariami nacionalinės ir regioninės žiniasklaidos reikalai, o taip pat išskirti atvejai, susiję su viešosios informacijos rengėjų dalyvavimu rinkimuose.

Viešosios informacijos rengėjų dalyvavimo rinkimų kampanijoje ypatumai

Visuomenės informavimo etikos kodeksas galioja ne vien žurnalistams, bet kiekvienam viešosios informacijos rengėjui. Nors teisės normos nedraudžia žurnalistams ir viešosios informacijos rengėjams kandidatuoti valdžios rinkimuose, tačiau etikos požiūriu tai nesuderinama.

Pasirinkus politiko kelią, būtina pasitraukti iš visuomenės informavimo veiklos, bent jau rinkimų kampanijos metu, informuojant apie tai savo auditoriją ir išvengiant bereikalingų abejonių. Tačiau šios nuostatos paisė ne visi ir ne visada.

Lietuvos liberalų sąjūdžio kandidatui R. Sadauskui, rinkimų kampanijos metu formaliai atsisakiusiam „Druskininkų naujienų“ redaktoriaus pareigų, teko aiškintis dėl publikacijos portale delfi.lt ir redaktoriaus pareigų „Kurorto radijuje“. Etikos komisija įvertino, kad R. Sadausko rašinys publikuotas specialioje, rinkimams skirtoje portalo delfi.lt rubrikoje, buvo vienas iš daugelio šios rubrikos publikacijų, todėl nuomonių įvairovę portalas užtikrino, R. Sadauskui nesudarė išskirtinių sąlygų, todėl publikacija nelaikytina politine reklama. Komisija kreipėsi į „Druskininkų naujienų“ leidėją, kad šis pateiktų leidiniuose ir jų internetinėse versijose tikslią informaciją apie redaktorių.

Redaktorius, kaip bet kuris žurnalistas, mėgindamas derinti darbą ir dalyvavimą politinių partijų veikloje, neišvengiamai patenka į interesų konfliktą; nenusišalindamas nuo pareigų rinkimų kampanijų metu, kuria sau išskirtines sąlygas.

Portalo panskliautas.lt redaktorius B. Matelis, kandidatuodamas Seimo rinkimuose, nenusišalino nuo redaktoriaus veiklos, skelbė portale savo autorinius straipsnius ir paskutinįjį mėnesį prieš rinkimus. Etikos komisijos nuomone, tokiu būdu kandidatas pasinaudojo redaktoriaus pareigomis politinės kampanijos laikotarpiu didinti savo matomumą visuomenėje, todėl jo publikaciją įvertino kaip paslėptą politinę reklamą. Etikos komisija taip pat pripažino B. Matelį pažeidus Visuomenės informavimo kodekso 23 str. 2 d., nes, būdamas portalo panskliautas.lt redaktoriumi, jis kartu dalyvavo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos veikloje.

Rinkimų kampanijose dalyvaujantys visuomenės informavimo priemonių savininkai neturėtų piktnaudžiauti savo padėtimi, būti sąžiningi kitų rinkimų kampanijos dalyvių atžvilgiu.

Laikraščio „Atspindžiai“ leidėjo M. Šimkūno nuotrauką laikraštyje, kurioje jis pozuoja kartu su iškiliais dvasininkais, Etikos komisija įvertino kaip galimai atitinkančią politinės reklamos apibūdinimą; palyginti su konkurentais, savininkas turi daugiau galimybių populiarinti savo vardą ir atvaizdą. Visuomenės informavimo etikos požiūriu Komisija pažeidimo nenustatė.

Profesionaliam politikui neuždrausta imtis televizijos laidos vedėjo vaidmens, tačiau rinkimų kampanijos metu jis turėtų nusišalinti nuo laidos vedimo, siekdamas išvengti nesąžiningo pranašumo politinės reklamos srityje.

Tokią nuomonę Etikos komisija pareiškė įvertinusi Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) kandidato E. Tamašausko vedamą laidą „Maistas ir aistros“ (Kauno TV „Init“)

Pramogų verslo atstovai dėl savo veiklos pobūdžio nuolat yra žiniasklaidos dėmesio centre, todėl, vertinant politinės reklamos kontekste, atsižvelgiama į tai, ar informacija susijusi su reikšmingais faktiniais jo (jo šeimos) gyvenimo įvykiais ar su sukurtaisiais įvykiais bei su dalyvavimu rinkimų kampanijoje.

Nemažai diskusijų kėlė itin dažnai nušviečiamas kandidato į Seimą televizijos prodiuserio K. Krivicko privatus gyvenimas. VRK gautų skundų autoriai buvo įsitikinę, kad tiek daug apie šią pramogų pasaulio įžymybę rašoma ir rodoma ne atsitiktinai, o būtent dėl artėjančių rinkimų. Komisija, susipažinusi keliolika skundžiamų publikacijų ir televizijos laidų, pareiškė nuomonę, kad žiniasklaidos rodomas dėmesys pramogų verslo atstovui šiuo atveju susijęs su jo šeimos gyvenimo faktiniais įvykiais, todėl politinės reklamos neįžvelgė. „Lietuvos ryto TV“ laidoje, kurioje K. Krivickas pristatytas sodininko mėgėjo vaidmenyje, Komisija paslėptos reklamos irgi neįžvelgė, tačiau politinės reklamos būta publikacijose, kuriose K. Krivickas komentuoja Nidos statybas.

Etikos komisija, susipažinusi su kandidatų į Seimo narius oficialiu sąrašu, atkreipė dėmesį, kad daugiau kaip 20 kandidatų susiję su žurnalisto ar redaktoriaus veikla. Dėl kai kurių iš jų profesinės ir politinės veiklos nesuderinamumo buvo gauta skundų. Susipažinusi su kandidatų pateiktais paaiškinimais, Komisija inicijavo 7 atvejų svarstymą, iš kurių 4 atvejais pripažino, kad į parlamentą kandidatuojantys viešosios informacijos rengėjai pažeidė Visuomenės informavimo etikos kodeksą.

Žurnalistui ir leidinio vyr. redaktoriui ar kitam asmeniui, atsakingam už visos visuomenės informavimo priemonės turinį, t. y. galutinai parengiančiam ir apsprendžiančiam visą skelbiamą medžiagą, taikytini Visuomenės informavimo etikos kodekso ribojimai dėl profesinės ir politinės veiklos suderinamumo.

Žurnalo „Liaudies kultūra“ vyr. redaktorė S. Matulevičienė, būdama kandidatė į Seimą, neįžvelgė prieštaravimo tarp jos politinės ir darbinės veiklos, teigdama, kad žurnalistinį darbą suvokia kaip aktyvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime. Laikraščio „Respublika“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas R. Čekutis, būdamas kandidatu į Seimą, tuo pačiu metu rengė publikacijas leidiniui. Portalo meslaisvi.lt skelbiamos informacijos rengėjas D. Jančaras laikėsi nuostatos, kad jis nėra profesionalus žurnalistas, todėl Kodekso nuostatos jam esą negalioja. Komisija pabrėžė, kad portalas meslaisvi.lt yra žiniasklaidos priemonė, todėl turinio rengėjui galioja visuomenės informavimo etikos nuostatos. Komisija pripažino, kad S. Matulevičienė, R. Čekutis, D. Jančaras ir jau minėtas panskliautas.lt redaktorius B. Matelis pažeidė visuomenės informavimo etiką.

Politinė reklama regioninėje žiniasklaidoje

Rinkimų kampanijos metu regioninė žiniasklaida buvo itin akylai stebima apygardų rinkimų komisijų narių ir kandidatų vienmandatėse apygardose aplinkos: štabų, rėmėjų ir konkurentų. Dažniausiai buvo skundžiamos internetinės publikacijos, nors daugeliu atveju tai buvo vietinių laikraščių straipsniai, perkelti į elektroninę erdvę. Todėl skirstant skundžiamas publikacijas pagal žiniasklaidos aprėptį, regioninei žiniasklaidai šiuo atveju priskirti vietiniai laikraščiai, jų tinklapiai ir konkrečiam regionui / rajonui / miestui skirti interneto tinklapiai. Iš viso dėl jų gauta 17 skundų.

Rinkimų kampanijų metu visuomenės informavimo priemonėse politinė reklama turi būti pažymėta, draudžiama reklamą pateikti kaip nepažymėtą ar kitaip ją slėpti.

Etikos komisijai abejonių sukėlė Dzūkijos TV laidos „Politiko išpažintis“ kūrėjų pasirinkimo sąžiningumas. Nors tai nuolatinė kanalo rubrika, kurioje pristatoma Alytaus savivaldybės tarybos narių veikla, artėjant Seimo rinkimams laidose dalyvavo į Seimą kandidatuojantys savivaldybės tarybos nariai N. Makštutienė ir R. Šarknickas.

„Kauno dienos“ publikacija „Kodėl taip ilgai negyja sveikatos sistemos žaizdos?“ nepaliko abejonių: kandidatas į Seimą pasirinktas pagrindiniu pašnekovu, nors nėra nurodyta apie jo kandidatavimą; politikas pristatomas itin palankiai, jam užduodami patogūs ir tinkamai parinkti klausimai.

Komisija įžvelgė tiesioginių sąsajų tarp televizijos laidos „Reidas“ („Balticum TV“) reitingų ir laidos prodiuserio kandidatavimu į Seimą. Nors laidos prodiuseris ir kandidatas į Seimą tvirtino, kad jau nuo pavasario nebekuria laidos, o nuo 2016 m. rugsėjo neturi ir darbo santykių su TV, visgi laidos paskyra socialiniame tinkle „Facebook“ buvo labai aktyvi ir sėkmingai generavo paramą buvusiam prodiuseriui.

Nors Lietuvoje politinės partijos negali valdyti visuomenės informavimo priemonių, rinkimų kampanijos metu dar labiau pasimatė dalies žiniasklaidos priemonių angažuotumas ir susisaistymas su konkrečiomis politinėmis jėgomis.

VRK teiravosi nuomonės, ar tinklapis raseiniskis.lt nepažeidžia visuomenės informavimo etikos, skelbdamas tik Darbo partijos interesus atitinkančią informaciją. Skundo autorius teigė, kad, norint paskelti šiame puslapyje alternatyvią (kitos partijos) nuomonę, reikalaujama užmokesčio. Savo poziciją šiuo klausimu dėl galimo Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimo kompetentinga pareikšti Žurnalistų etikos inspektorė, kuriai ir perduotas skundas.

„Širvintų krašto“ laikraštis ir jo internetinė versija sirvinta.net gana atvirai reklamavo vieną partiją. Prieš antrąjį rinkimų turą už Darbo partijos kandidatą leidinyje agitavo būrys žinomų politikų, nė vieno iš jų raginimas balsuoti už konkretų kandidatą nebuvo pažymėtas kaip politinė reklama, nors tai daugiau nei akivaizdu.

To paties laikraščio pirmame puslapyje buvo išspausdintas anoniminio skaitytojo paskvilis, skirtas konkretaus asmens ir partijos kritikai. Publikacija pasirodė kelios dienos prieš rinkimų antrąjį turą, nepaliekant galimybės kritikuojamam asmeniui atsakyti. Etikos komisijos nuomone, tai laikytina neigiama politine reklama.

Druskininkų savivaldybės proteguojamas laikraštis „Mano Druskininkai“ irgi aktyviai stengėsi rinkiminiu laikotarpiu formuoti nuomonę. Nors leidinyje ir buvo kuriamas nuomonių įvairovės įspūdis, tačiau visų pristatytų pašnekovų nuomonės stebėtinai sutapo. Rinkimų rezultatai parodė, kad Druskininkuose gyvena įvairiai mąstančių žmonių, bet laikraštis orientuojasi į vienašališką nuomonę.

Rinkimų kovos metu kai kurie leidiniai tapo savo savininkų ir redaktorių valios įkaitais ir buvo naudojami privatiems interesams spręsti bei galimoms sąskaitoms su politiniais konkurentais suvesti.

„Radviliškio kraštas“ rinkimų kampanijos metu daug dėmesio skyrė kandidato į Seimą V. Juozapaičio kritikai, publikuodamas neautorizuotus feljetonus. Etikos komisija atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad laikraščio leidėjas G. Lipnevičius, kaip V. Juozapaitis, kartu kandidatavo į Seimą toje pačioje vienmandatėje Radviliškio rinkimų apygardoje. Tame pačiame laikraščio numeryje mažiausiai dviejose publikacijose G. Lipnevičius buvo pristatytas itin teigiamai, o jo konkurentas pajuokiamas. Komisijos nuomone, G. Lipnevičius rinkimų kampanijos metu panaudojo laikraštį privatiems interesams spręsti – siekti pergalės rinkimuose, menkinti konkurentą.

Kandidato į Seimą B. Matelio vadovaujamose visuomenės informavimo priemonėse buvo tendencingai formuojama nuomonė apie B. Matelio išskirtinumą kitų kandidatų atžvilgiu. Vertindama kiekvieną skundžiamą publikaciją atskirai, Komisija paslėptos politinės reklamos neįžvelgė, tačiau publikacijų visumos šališkumą sunku būtų ginčyti.

Dar viena rinkimų laikotarpio tendencija – proginiai laikraščiai, kurie atsirado su politinės kamapanijos pradžia, o jai pasibaigus – išnyko.

Vienas iš pavyzdžių –Visaginui skirtas savaitraštis rusų kalba „Nedelia Visaginasa“ (Visagino savaitė), kuriame buvo tendencingai atsiliepiama apie ne vieną kandidatą į Seimą. Leidinys buvo platinamas nemokamai, nežinia, kas jo redaktorius, metrikoje nurodytas leidėjas – Vilniuje registruota bendrovė. Komisija įvertino šio leidinio publikacijas, įžvelgdama neigiamą politinę reklamą.

Nacionalinė žiniasklaida ir politinė reklama

Rinkimų laikotarpiu žiniasklaida pagrįstai imasi aiškinamosios funkcijos, analizuodama ir supažindindama visuomenę su politinių partijų programomis, palygindama kandidatų pozicijas, supažindindama su jų veikla. Svarbu tai, kad žiniasklaidos priemonės nesudarytų išskirtinių sąlygų vienam kandidatui, vienai kuriai politinei partijai ar jų grupei.

VRK prašymu Komisija vertino nacionalinių TV kanalų laidas. Vienas Seimo narys, siekiantis būti perrinktas, įžvelgė LNK laidoje „alfa savaitė“ paslėptą politinę reklamą gegužės mėnesį transliuotame pokalbyje su kandidatu S. Skverneliu. Komisija neįžvelgė nieko išskirtinio šiame interviu – redakcijos pagrįstai kviečia į laidas populiariausių, didžiausią reitingą turinčių partijų atstovus. Komisija neįžvelgė nieko kritikuotino, kad žiniasklaida pristato partijų programas ar pozicijose aktualiais visuomenei ir valstybei klausimais.

Komisija pasisakė dėl dviejuose žurnaluose publikuotų medžiagų. Žurnale „VMG Ikona“ (Nr. 05-Ruduo) pristatyti 4 politikai ir jų nuotraukos: du iš jų liberalai, du – konservatoriai. Visi pristatytieji politikai atstovauja artimoms politinėms kryptims, žurnalas išleistas 2016 m. rudenį, t. y. rinkimų laikotarpiu, todėl laikytina, jog šios publikacijos yra politinė reklama.

VRK prašymu Etikos komisija vertino žurnale „Kultūros barai“ publikuotą A. Sprauniaus interviu su LLS pirmininku, kandidatu į Seimą A. Zuoku. Komisijos nariai atkreipė dėmesį, kad interviu su politiku žanras nebūdingas šiam žurnalui – prieš tai išleistuose 2016 metų numeriuose panašių pokalbių su politikais neskelbta. Be to, publikacija akivaizdžiai siejosi su to paties autoriaus portale delfi.lt skelbtu užsakomuoju straipsniu „Lietuvos sostinė paneigė liūdnas prognozes, o ar gali Lietuva?“, kuris buvo pažymėtas kaip politinė LLS reklama.

Etikos komisijos vertinimui buvo pateikta nemažai skundų dėl interneto publikacijų. Pastabus skaitytojas atkreipė dėmesį į portale bernardinai.lt paskelbtą straipsnį „Kultūra – it podukra. Ar kultūra yra mūsų prioritetas?“, kuriame L. Ruokytė-Jonsson kalbino menininkus. Nors pati autorė nedalyvavo rinkimuose, tačiau ji ne kartą viešai buvo įvardinta kaip kandidatė užimti kultūros ministrės postą, todėl pagrįstai buvo keliamas klausimas, ar jos parengta publikacija neturėtų būti priskirta politinei reklamai? Komisija įvertino tai, kad paskelbtame interviu buvo akcentuojama kultūros veikėjų, o ne pačios L. Ruokytės nuomonė, tad politinės reklamos neįžvelgė. Komisija perspėjo portalo redakciją, kad būtų buvę korektiškiau pranešti skaitytojams apie interviu autorės sąsajas su politine partija.

Daug dėmesio sulaukė portalo delfi.lt publikacijos. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovė įžvelgė, kad V. Saldžiūno publikacija „Nemalonumai V. Tomaševskiui: jo partijos ryšiai su Kremliumi peržengia ribas“ gali būti neigiama politinė reklama. Komisijos nuomone, partija ir ypač jos lyderis buvo kritikuojami dėl pozicijos tam tikrais klausimais ir politinės veiklos, o ne dėl to, kad yra kitos tautybės. Šalies politinio gyvenimo dalyviai negali reikalauti išskirtinės apsaugos nuo kritikos.

Delfi.lt publikacija „A. Butkevičiaus disertacija: kodėl niekas nenori jos prisiminti?“ sukėlė abejonių keliais aspektais. A. Butkevičiaus disertacijos vertinimą publikacijoje pateikusi A. Maldeikienė tuo metu jau buvo pranešusi apie savo dalyvavimą rinkimuose, bet publikacijoje tai nenurodyta. Tad būdama kandidatė į Seimo narius ji kritikavo kitą kandidatą, o ne tik premjerą. Komisijos nariai neįžvelgė neigiamos politinės reklamos, visgi, kaip ir bernardinai.lt atveju, įspėjo redakciją, kad būtina pranešti skaitytojams, koks yra kritikuojančio asmens statusas.

Dėmesio sulaukė G. Landsbergio publikacija portale delfi.lt „Aukštojo mokslo sistemos pertvarka – ilgiau delsti nebegalime“. Skundo autoriai teigė, kad politikas pateikė partijos rinkimų programos tezes kaip savo nuomonę, todėl straipsnį reiktų laikyti politine reklama. Straipsnis buvo skelbtas rubrikoje „Politiko akimis“, o peržvelgus šios rubrikos rugpjūčio 1–5 d. publikacijas (skundžiama publikacija buvo skelbta rugpjūčio 2 d.), rasta 14 įvairių politinių partijų atstovų komentarų ir nuomonių, tad priekaištai portalui dėl paslėptos politinės reklamos pripažinti nepagrįstais.

Komisija neįžvelgė politinės reklamos ir kitoje delfi.lt publikacijoje – L. Kasčiūno „Kaip įteisinti melą: etiketės, skambūs žodžiai, pataikavimas instinktams“. Publikacija buvo pažymėta kaip projektinis Lietuvos mokslo tarybos straipsnis, L. Kasčiūnas nėra vienintelis šio projekto autorius. Komisijos nuomone, ši publikacija neturėtų būti priskiriama paslėptai politinei reklamai.

Į budrių skaitytojų akiratį pakliuvo net toks, atrodytų, apolitiškas leidinys kaip moteris.lt, paskelbęs straipsnį apie kandidato R. Šarknicko knygą „Sukrečianti menininko R. Šarknicko istorija: ilgas laiškas mamai...“. Komisijos narių nuomone, knygos autoriaus gyvenimo istorija išties yra išskirtinė, dėmesio centre buvo būtent knyga, publikacija visiškai atitiko leidinio formatą. Politinės reklamos Komisija neįžvelgė.

Apibendrinimai

Apibendrindama nagrinėtą medžiagą, susijusią su 2016 m. parlamento rinkimų kampanija, Komisija atkreipia dėmesį į kelis svarbius aspektus.

Žurnalisto profesinės veiklos nesuderinamo su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje klausimas lieka labai aktualus – dalis viešosios informacijos rengėjų nesuvokia, kokią žalą tai daro visuomenės pasitikėjimui žiniasklaida ir žurnalistika.

Tai, kad rinkimuose dalyvavo nemažai su viešosios informacijos rengimu susijusių asmenų, koreliuoja su nuomone dėl gilėjančios neigiamos valdžios ir žiniasklaidos suartėjimo tendencijos.

Dalis žiniasklaidos priemonių linkusi sudaryti sandorius su politikais ir skelbia užslėptą bei nepažymėtą jų politinę reklamą, t. y. nesąžiningai elgiasi auditorijos atžvilgiu.

Įstatymai nedraudžia kampanijų metu leisti proginius, vienkartinius leidinius, tačiau ir jie turėtų atitikti periodinei spaudai keliamus reikalavimus, t. y. turėtų būti nurodytas asmuo, atsakingas už turinį, leidėjas.

Visuomenės informavimo įstatymas draudžia politinėms partijoms turėti savo visuomenės informavimo priemones (VIĮ 22.8 str.), tačiau akivaizdu, kas šis įstatymo reikalavimas apeinamas. Politikams priklausančios žiniasklaidos priemonės dažnai balansuoja ties etikos pažeidimų riba, neišvengiamai skleisdamos suinteresuotą, vienašališką nuomonę, piktnaudžiauja galimybe publikuoti arba nepublikuoti konkurentų medžiagų.

Parengė Vaiva Žukienė ir Viktoras Trofimišinas